Prabuskime, kol dar liko truputį švaraus vandens, kol dar turime truputį miškų ir kartais galime įkvėpti gryno oro.... Sukūrėme rūmus, kuriuose dūstame, sergame, net savo vaikams kartais draudžiame valgyti tai, ką sukūrėme, nes suprantame, kad tai – ne žmogui. Turime skaityti etiketėje, ar nepridėjome per daug nuodų į maistą. Mes bandome kartą per savaitę pakvėpuoti gamtoje, nes joje nebegyvename...